Kai artimieji sužinojo, kad keleriems metams išvykstame gyventi į Izraelį, su baime ir užuojauta siuntė mums nerimo signalus. Iki tol žinių laidose stebėję vien susirėmimus Jeruzalės gatvėse ar girdėję apie eilinę iš Gazos atskriejusią raketą, ir mes Izraelį mintyse piešėme gana niūriomis spalvomis. Tačiau kai įsikūrėme Tel Avive ir pamatėme šalies veidą, apie kurį net nenutuokėme, supratome, kad Izraelis – kruopščiai paslėptas turizmo perlas.

Daugelis atmintinai žino religines Šventosios žemės vietas: Jeruzalę, Nazaretą, Betliejų kasmet aplanko tūkstančiai pasaulio maldininkų. Todėl apie juos šįkart nerašysiu. Verčiau papasakosiu apie dėmesio vertas istorines ir gamtines Izraelio įžymybes, kurių dažnas turistas pamatyti nespėja.

5 000 metų istorija

Jei esate pradedantis keliautojas, nesirinkite Izraelio. Verčiau pasilikite šią šalį desertui. Antraip, susipažinę su penkių tūkstantmečių istorija, rizikuojate į visa kita pasaulyje žvelgti tarsi į labai jaunus darinius. Iki šiol Lietuvos paminėjimo tūkstantmetis man atrodė sunkiai suvokiamo senumo jubiliejus. Izraelyje supratimas kiek pasikeitė: čia šimtmečiai ir tūkstantmečiai įgauna kitą svorį...
Jei jau atvykote į Izraelį, nepradėkite pažinties su šalies istoriniu paveldu nuo Ako – nedidelio miestelio šalies šiaurėje, iš visų pusių skalaujamo atviros Viduržemio jūros. Antraip kiti po Šventąją žemę išsibarstę miestai gali pasirodyti tik menki istorinio palikimo fragmentai.
Dar 19 a. prieš Kristų šventuosiuose senovės Egipto tekstuose minimas Akas ir jo užburiama istorija – tai autentiškas Rytų ir Vakarų mišinys. Jis nuo seno buvo stiprus kultūrų traukos centras. Anuomet buvęs vienas svarbiausių antikinių miestų, Akas ir šiandien mena ginklais žvanginančius romėnus, kryžiuočius, turkus ir britus. Bene visos tautos ir religijos per penkis tūkstantmečius Ake paliko pėdsakų. Ne tik istorinių amžininkų įrašų, bet ir iki šiol išlikusių storo mūro sienų, ištisų senovės miestų, požeminių tunelių, bizantiškojo stiliaus šventyklų, minaretų bokštų ir katalikiškų kryžių.
Kelias iki Ako veda pajūriu. Jei ne prastas izraeliečių vairavimas, kelionė iš Tel Avivo būtų užtrukusi kiek ilgiau nei valandą. Kad mažiau imtų pyktis dėl automobilyje praleidžiamo neplanuotai ilgo laiko, verčiau dairytis į pakeliui plytinčias bananų plantacijas, į jūrą nusidriekiantį naftos perdirbimo terminalą arba į „naujuosius Vasiukus“ – per pastaruosius penkiasdešimt metų iškilusius miestelius su juokingais vienodais namukais.

Akas

Akas skiriasi nuo kitų Izraelio miestų. Abejonių nekyla, kad tai labiau arabiška nei žydiška gyvenvietė. Tačiau, skirtingai nei įprasta Šventojoje žemėje, žydų ir arabų kvartalai čia neatskirti spygliuota tvora ir ore netvyro įtampos kibirkštėlių. Kitaip nei kitur, Ako senamiestyje iki šiol gyvena paprasti žmonės, dirba turistams skirtų suvenyrų parduotuvės, miestelio turgus kvepia šviežia žuvimi ir prieskoniais, o ne mirga kiniškais niekučiais, balkonuose plevėsuoja džiovinami skalbiniai, o ne blizgančios prašmatnios reklamos. Siauros senovinio miesto gatvelės, iš mokyklos skubantys arabiukai ir iš minaretų bokštų girdima muedzinų giesmė žada neįprastą potyrį.
Mūsų gidė – prancūzė Pascal. Vien jos pačios gyvenimo istorija verta dėmesio! Būdama septyniolikos užsispyrusi paauglė po mokyklos turėjo du neįprastus planus: tapti misioniere Afrikoje arba padirbėti savanore Izraelio kibuce. Pascal atvažiavo į Izraelį. Ir taip įsimylėjo šią šalį, kad priėmė judėjų tikėjimą, išmoko hebrajų kalbą, ištekėjo už vietinio žydo, augina keturis vaikus – įleido šaknis Ake...

Nuo graikų mitologijos iki šių dienų

Teigiama, kad Ake žaizdas gydėsi Graikijos mitologijos „Rembo“ – Herkulesas. Patrauklus senovės uostas šimtmečius keliavo iš rankų į rankas: anuomet čia šeimininkavo finikiečiai, graikai, egiptiečiai, sirai, arabai, romėnai, kryžiuočiai... Pastarieji atnešė bene didžiausių permainų į miestelio gyvenimą, Aką pavertė savo strateginiu uostu ir gyvybiškai svarbia tvirtove. 11 a. čia iškilo ištisas kryžiuočių miestas su grįstais keliais, arkomis puoštomis šventyklomis, kalėjimais, miesto vartais ir klaidžiais tuneliais. Į Aką iš Italijos plaukdavo laivai, gabendavo Šventąją žemę nuo barbarų apginti pasiruošusius riterius. Iki šių dienų išlikusiose šventyklose to meto kryžiuočiai meldėsi prieš svarbią piligriminę kelionę į Nazaretą.
Neįtikėtina, tačiau visas senovės kryžiuočių miestas šiandien puikiausiai išlikęs ir atviras turistams! O už beveik tūkstančio metų palikimą reikėtų dėkoti senovės arabų genčiai, kuri 13 a. Aką sulygino su žeme. Ačiū reikėtų pasakyti ir gobšuoliui albanų samdiniui al Jazzarui (Jazzar arabų kalba reiškia „mėsininkas“, tačiau tai nieko bendra neturi su šio albano profesija). Tai jis, nesusitaikydamas su krikščioniška buvusio miesto dvasia, sumanė ant kadaise po žemėmis „pakišto“ miesto pastatyti naują tvirtovę.
Tuomet patys nė neįtardami osmanai stulbinamai pasitarnavo istorijai: kryžiuočių miestas buvo taip „profesionaliai“ užkonservuotas, kad, iškasus anuomet užverstas žemes, atsivėrė neįkainojami klodai su autentiškomis gatvėmis, požemiais, puotų salėmis ir net to meto grafičiais ant sienų: matyt, nuobodžiaudami kryžiuočių sargybiniai plytose paliko savo svajonių piešinius – burinius laivus ir pelikanus...
Siauruose požemių tuneliuose, senovėje buvusiuose kanalizacijos grioviuose, o reikalui esant – ir slaptuose pabėgimo tuneliuose, puikiai išsilaikė net žmonių ekskrementai... Ištyrę juos šiuolaikinėse laboratorijose mokslininkai nustatė, kuo anuomet maitinosi kryžiuočiai, kokiomis ligomis sirgo. Neįtikėtina, tačiau pagal Vatikane atrastus to meto žemėlapius archeologams, atrodo, pavyko atkasti tik 4 proc. anuomet egzistavusio miesto. Darbai nuolat vyksta, tad galima įsivaizduoti, ką mokslininkai čia atras dar po kelių dešimtmečių, kai atidengs likusius 96 proc.
Iki šių dienų išliko ir „mėsininko“ pastatytas viršutinis osmanų miestas. Tad sulig kiekvienu Ako tvirtovių laipteliu, rodos, patenki vis į kitą istorijos tūkstantmetį... Puikiai išsilaikęs 18 a. turkiškų pirčių – hamamų kompleksas su įspūdingomis mozaikomis ir marmuriniais gultais. Miesto valdžia stengiasi atgaivinti ir ano meto rytietišką turgų su visais garsais, kvapais ir spalvomis. Pilyje vyksta teatrų festivaliai, koncertai, nes tam ypač tinka aukštų skliautuotų patalpų akustika ir atmosfera...
Dar viena įdomybė, nutikusi vos prieš dešimtmetį, – atsitiktinai atrastas dar vienas slaptas požeminis Ako pasaulis. Viena senamiesčio gyventoja skųsdavosi nuolat užsikemšančia kanalizacija. Ėmus rimtai spręsti šią problemą ir ieškant po žemėmis išvedžiotų komunikacijų, buvo atrasti įspūdingi 12 a. Tamplierių ordino tuneliai. Pasak istorinių šaltinių, tai buvo slaptas 350 metrų kelias, jungiantis senovės pilį su uostu. Šiandien atkastu tuneliu gali vaikščioti kiekvienas, kas neserga klaustrofobija: lubų aukštis vietomis siekia tik kiek daugiau nei metrą.
Į Aką reikia atvykti kelioms dienoms, norint spėti pajusti miestelio dvasią ir paklaidžioti siaurutėmis gatvėmis, aplankyti Al Jazzaro mečetę su didžiuliu žaliu kupolu, apsipirkti vietos turguje, užsukti į arabų krikščionių bažnyčią ant jūros kranto... Bet svarbiausia – būtina užsukti į arabišką restoraną ir paragauti sunkiai nupasakojamo skanumo maisto...

Bahajų sodai

Ar esate girdėję apie bahajus? Tai jauniausia pasaulio religija, atsiradusi viso labo 19 a. viduryje. Kaip ir daugelis senųjų tikėjimų, savo vietą ši palyginti nesena religija šaknis įleido Šventojoje žemėje. Labiau į politinį judėjimą panaši šiuolaikinė religija tarsi vienija visus egzistuojančius tikėjimus. Bahajai tiki į vieną dievą, jį vadina Bahá'u'lláh (Bahaulà), garbina šios religijos įkūrėją persą Babą. Dvasininkus čia atstoja 9 demokratiškai renkamų atstovų kolegija, o visus klausimus sprendžia Visuotiniai Teisingumo Rūmai. Bahajai propaguoja lyčių lygiateisiškumą, pasaulį vadina vienu dariniu ir visas tautas – lygiateisiais šio pasaulio gyventojais. Jų metai turi 19 mėnesių po 19 dienų. Bahajai drauge meldžiasi pirmąją kiekvieno mėnesio dieną, o paskutinį savo metų mėnesį (mūsų kovą) griežtai pasninkauja: nuo saulėtekio iki saulėlydžio nieko nevalgo ir negeria. Bahajams draudžiama vartoti alkoholį, o šios religijos atstovu tampama sulaukus 15 metų ir raštu apie tai pranešus bahajų bendruomenei.
Gal bahajai, šiandien vienydami apie 6 milijonus žmonių pasaulyje (beje, keletas bahajų gyvena ir Lietuvoje), taip ir liktų nepastebėti naujai praktikuojamų religijų ir judėjimų gausoje, jei ne stulbinamo grožio sodai, kuriuos jie įrengė svarbiausiose savo religijai vietose. Viena tokių vietų – netoli Ako esantis bahajų religijos įkūrėjo kapas ir jam pastatyta šventykla su aplink plytinčiais gėlynais.
Tačiau užvis įspūdingiausi – bahajų sodai Haifoje, antrame pagal dydį Izraelio mieste. Nuo didžiulio Karmelio kalno atsiveriantis vaizdas užima kvapą: žemyn besidriekiančios 19 terasų – tarsi tobulas piešinys išsiskiria iš aplink plytinčio izraelietiško peizažo: iki tobulumo sulygintos žalių krūmų tvorelės, formuojančios įstabų piešinį, ornamentais apsodintos gėlės, raižiniais puošti metaliniai varteliai, kas tris mėnesius keičiamos gyvų gėlių kompozicijos, čiurlenantys fontanai, patogūs suoleliai atsipūsti, apelsinus spėję subrandinti medžiai, balti marmuriniai laiptai ir iš abiejų jų pusių ošiantys tyro vandens upeliai, iki centimetro sulyginti dekoratyviniai medeliai, kvepiančių raudonų rožių krūmai, grakščios povų, erelių skulptūros, ištaigingi auksuoti šviestuvai...
Net 250 milijonų dolerių kainavęs projektas – bahajų dovana Haifos miestui ir neabejotinai didžiausias turistų traukos centras. Miestas, pasisiūlęs 6 mln. šekelių (apie 3,5 mln. Lt) prisidėti prie projekto, buvo paprašytas nebent už terasų esančią gatvę patraukti porą metrų į šoną, kad simetriškas vaizdas nuo kalno, iki jūros optiškai pratęsiantis Bahajų sodus, būtų išties tobulas. Pasirodo, priimti aukas ne iš bahajų griežtai draudžiama. Tad visi 250 milijonų buvo suaukoti vien pasaulio bahajų bendruomenės narių.
Puošnių terasų kaskados viduryje stovi ištaiginga šventovė – antra pagal šventumą vieta bahajams, kurią bent kartą gyvenime jie privalo aplankyti. Kaip ir užlipti visus 1 400 laiptelių į Karmelio kalną puošniomis terasomis. Įeinant į šventovę batus reikia palikti už durų. Skoningai gėlėmis puoštoje patalpoje draudžiama fotografuoti, įeinant privalu išjungti telefoną ir dėvėti kojas bei rankas dengiančius drabužius.

Haifa

Haifa didžiuojasi ne vien Bahajų sodais. Tai svajonių miestas vertinantiems nuostabų vaizdą pro namų langus. Beveik visų ant didžiulio stataus kalno statytų namų gyventojai gėrisi mėlynu Viduržemio jūros toliu. Be to, Haifa – vienintelis Izraelio miestas, kuriame šeštadieniais, per šabą, važinėja miesto transportas, o kiekvienų metų pabaigoje mieste vykstantis meno festivalis draugėn sujungia visų religijų atstovus.
Kai gruodį katalikai savo namuose puošia eglutes, žydai dega chanukos žvakeles, o musulmonai švenčia hadžą, menui neabejinga Haifa apsivelka šventinį rūbą: mieste prasideda švenčių šventė. Šiuo metu kūrybingiems menininkams atiduodamos senosios miesto dalies erdvės. Pagal iš anksto paskelbtą temą iš keisčiausių medžiagų menininkai kuria skulptūras, tapo piešinius, klijuoja vitražus ir gražina gyvenamųjų namų sienas bei tvoras. Nugalėtojų darbai kasmet lieka kaip senamiesčio puošmena. Todėl senosios Haifos gatvėse jautiesi tarsi atviroje didžiulėje galerijoje su menininkų siekius ir svajones atskleidžiančiais įspūdingais kūriniais.

Ilgos trasos

Ar žinojote, kad Izraelyje yra net 10 000 kilometrų pažymėtų vaikščiojimo trasų? Nesvarbu, ar esate patyręs alpinistas, ar su šeima norite pasigėrėti žydinčiomis Elos slėnio pievomis, ar mėgstate stebėti paukščius, praskrendančius šalia Raudonosios jūros, ar tikitės savo akimis išvysti retąją džiunglių katę Judėjos dykumoje, kiekvienas ras savo maršrutą puikiai paruoštų Izraelio vaikščiojimo trasų žemėlapyje.
Įspūdingiausi vaizdiniai keliautojų laukia Negyvosios jūros prieigose. Mėnulį primenantis reljefas kviečia patirti unikalių įspūdžių kopiant į stačius ir uolėtus kalnų smaigalius. Čia keliaudamas greičiausiai nesutiksi nė gyvos dvasios, nebent iš netoliese esančios beduinų stovyklos atklydusį kupranugarį. Tačiau spengiančioje tyloje reikia išlikti ypač budriems, nes per liūčių sezoną nežinia iš kur atsiritęs potvynis gali per kelias minutes užpildyti išdžiūvusią „upės“ vagą ir nuplauti viską, kas pasitaikys srauniai srovei...
Ant vieno iš Judėjos kalnų stūkso Masados pilis – lietuviškąją Pilėnų dramą primenantis žydų tautos pasididžiavimas. Vidurvasarį, kai oro temperatūra pakyla iki 50 laipsnių, Masadą patariama lankyti anksti ryte, vos tekant saulei. Nors čia veikia keltuvas, dažnas pamankština kojas į kalną kopdamas savo jėgomis. Apsisprendusiems eiti Gyvačių taku, kuriuo prieš šimtmečius viršun žygiuodavo pilį pastatę romėnai, nešini sunkiais nešuliais, būtina apsirūpinti pakankamu kiekiu geriamo vandens. Po žygio pavargusias kojas maloniausia pailsinti Negyvojoje jūroje. Nors prie vandens, regis, prieiti galima bet kur, maudytis leidžiama tik specialiai įrengtose vietose. Svarbiausia čia ne krantas ar gylis, o gėlo vandens dušas išlipus po maudynių.

Negyvosios jūros stebuklai

Jausmas Negyvosios jūros vandenyje – su niekuo nepalyginamas. Akmenuotu krantu įlipęs į šiltą vandenį pasijunti tarsi tiršto aliejaus sklidiname baseine. Kūnas kaipmat apvirsta aukštielninkas ir įsitaiso į patogaus gulėjimo pozą – plaukti Negyvojoje jūroje sunkiai pavyksta. Prieš akis iškyla tradicinis Izraelį pristatantis reklaminis vaizdelis: senyvas vyras ar moteris plūduriuodamas vandenyje skaito laikraštį. Išties knygą ar laikraštį skaityti Negyvojoje jūroje – puiki idėja! Vandens temperatūra čia siekia apie 34 laipsnius (vidurvasarį net 40), o atmosferos slėgis tokiome žemoje planetos vietoje taip filtruoja ultravioletinius spindulius, kad įdegti čia beveik neįmanoma.
Žinios apie Negyvosios jūros unikalias savybes siekia net 4 a. pr. m. e. Šiandien žinoma, kad anuomet vietos gyventojai nuo vandens surinktą susikaupusį bitumą parduodavo egiptiečiams – šie jį naudodavo kūnams balzamuoti. Verslas, regis, klestėjo ir romėnų laikais! Ilgą laiką Negyvosios jūros reiškinys ypač domino pasaulio mokslininkus, bet buvo manoma, kad sūrus vanduo – sveikatai kenksmingas dalykas. Juk virš šios jūros dėl intensyvaus vandens garavimo negali praskristi joks paukštis! Senovėje žmonės šį regioną stengdavosi apeiti, o keistas vandens telkinys buvo vadinamas Velnio jūra. Taip pamažu tuščios Negyvosios jūros prieigos tapo mėgstama religinių asketų ir politinių pabėgėlių vieta: ant jūros kranto, šalia esančiuose kalnuose ir uolose buvo įsikūrę Karalius Dovydas, Herodas, Jėzus ir Jonas Krikštytojas.
Negyvoji jūra išsamiai ištirta tik 19 a. pabaigoje. Paaiškėjo, kad itin sūriame vandenyje negyvena jokios žuvys, tačiau aptikta net 11 rūšių bakterijų!
Įdomiausia, kad į Negyvąją jūrą įtekančio Jordano ir keleto smulkių upelių bei požeminių šaltinių vanduo anaiptol nėra sūrus! Tad iš kur tokia milžiniška mineralų ir druskos koncentracija? Pasirodo, dėl visko kaltas žemiausios Žemės rutulio vietos klimatas. Vanduo šiame karštyje taip intensyviai garuoja, kad, palyginti su paprasta jūra, Negyvojoje lieka net 20 kartų daugiau bromino, 15 kartų daugiau magnio ir 10 kartų daugiau jodo. Negana to, ypač sausas regiono oras turi dešimtadaliu daugiau deguonies nei oras jūros lygyje. Negyvoji jūra dėl savo savybių jau seniai turi kitą pavadinimą – didžiausias planetos SPA. Kurgi ne – saulė čia šviečia 300 dienų per metus, o jūros vanduo su 33 proc. druskos koncentracija gydo įvairias ligas: odos alergijas, bėrimus, artritą, bronchitą...
Plūduriuojant sūriame vandenyje svarbu, kad vanduo nepatektų į akis. Tokia druskos koncentracija gali pridaryti rimtų bėdų. Jei vandens patektų į burną, jis greičiausiai išdegintų visą gleivinę. Posakis „neberk druskos ant žaizdos“ Negyvosios jūros vandenyje pasidaro kaip niekad aktualus: visi įdrėskimai ar nubrozdinimai pajuntami iškart. Nustembi, nes įdrėskimų būta žymiai daugiau, nei tikėjaisi.

Galilėja – gurmanų Meka

Jei svajojate apie gurmaniškus džiaugsmus, verta ilgėliau pakeliauti po Izraelio šiaurę. Viešnagė Galilėjoje – tarsi prisilietimas prie visa ko pradžios. Ištisus amžius čia gyvenę žydai ir arabai, musulmonai, krikščionys ir judėjai puoselėjo seniausias žmonijos kulinarines tradicijas. Kviečiai, vynuogės ir alyvuogės tarsi Šventoji Trejybė lydėjo čionykštes tautas nuo pasaulio civilizacijos pradžios ir paprastų žmonių rankomis rašė seniausią kulinarijos knygą.
Po visą Galilėją išsibarsčiusios mažutės vyninės, alyvuogių plantacijos, prieskoninių augalų ar ekologiškų daržovių augintojai, šeimų valdomi įmantriausių naminių sūrių gamybos fabrikėliai, natūralaus medaus ūkiai, šviežios duonos kepyklėlės tapo naująja mada Izraelyje. Gurmaniškais maršrutais čia keliauja ir izraeliečiai, ir užsieniečiai, kurie nori patys prisiliesti prie tikrų kulinarijos šaknų. Tik įsivaizduokite, kaip smagu drauge su vietos arabų šeima visą dieną raškyti prinokusias alyvuoges, vėliau ragauti tiesiai iš šimtamečio preso lašantį skaidrų aliejų, o vakarop visiems ilgai sėdėti prie stalo skanaujant burnoje tirpstančius šeimininkių paruoštus gardumynus. O gal jums įdomiau su beduinais klaidžioti po vietos miškus mokantis atpažinti valgomus laukinius augalus? Neįtikėtina, kiek gardžių patiekalų galima pasidaryti iš keisčiausių Galilėjos žolelių. Jei pageidaujate senoviškoje krosnyje patys išsikepti arabiškos duonos paplotėlį, jums į pagalbą mielai atskubės patyrusios Nazareto šeimininkės.

Tel Avivo spindesys

Tel Avivas garsėja spindesiu, brangiais viešbučiais, prašmatniais restoranais ir nesuskaičiuojama galybe pramogų. Niekuomet nemiegantis didmiestis – didžiausia linksmybių koncentracija regione. Tačiau į naktinius klubus ir diskotekas patekti gali jaunuoliai, kurių amžius – per dvidešimt. Čia sąlygas diktuoja privalomoji tarnyba Izraelio armijoje: durys į triukšmingą naktinį gyvenimą atsiveria tik ją baigusiems vaikinams ir merginoms.
Norint pajusti tikrą Tel Avivo atmosferą, geriausia traukti į Senąjį uostą. 20 amžiaus pradžioje pastatyta didžiulė prieplauka taip ir nesulaukė besišvartuojančių krovininių laivų: laivybai uostas dėl seklaus kranto pasirodė netinkamas. Atokiau gyvenamųjų rajonų pastatyti uosto sandėliai ir angarai miesto architektų sprendimu prieš dešimtmetį virto stilingomis parduotuvėmis, restoranais, klubais, barais ir mėgstamiausia vietinių pasivaikščiojimų šeštadieniais vieta.
Keturis tūkstantmečius skaičiuojanti arabiškų bruožų Jafa – šiandienio Tel Avivo senamiestis – tarsi magnetas traukia į didmiestį atvykusius turistus. Didžiuliai autobusai suka link išblizgintos aikštės šalia Šv.Petro bažnyčios. Siauros senamiesčio gatvelės su jaukiomis meno galerijomis, netikėtose erdvėse surengtos dailininkų parodos, stilingi dizainerių boutique ir šviežiai plikomos kavos aromatais viliojančios kavinės – Jafoje gali klaidžioti ištisą dieną. Iš centrinės aikštės keliautojai skuba ant Norų tiltelio. Ranka liesdami savo Zodiako ženklą, išlietą ant tiltelio turėklų, visi klusniai galvoja apie norus žvelgdami į Viduržemio jūros tolius. Iš čia atsiveria gražiausia Tel Avivo panorama: baltų pastatų jūra, dangų remiantys modernūs biurų pastatai ir didžiuliais viešbučiais nužerta jūros pakrantė.
Sunku patikėti, kad dar prieš šimtmetį dabartinio Tel Avivo vietoje buvo vien uolos ir beribiai smėlynai. O Jafa Senajame Testamente minima kaip vienas pirmųjų Viduržemio jūros uostų. Šiandien Jafos uoste tyvuliuoja senutės žvejų valtelės, o kaukšintys plaktukai išduoda, kad buvusi pramoninė teritorija po metų kitų taps dar vienu triukšmingu pramogų centru.
Miela ir kitokia Jafa. Mažiau išpustyta, mažiau išgražinta, natūralesnė. Laikas čia, rodos, sustojęs prieš šimtą metų: vitražiniais langais puoštoje užeigoje vandens pypkes rūko pusamžiai juodbruvi vyrukai, arbatą savo namų kieme gurkšnoja senoliai, o ilgais apdarais vilkinčios musulmonės nepatikliai nužiūri kiekvieną prašalaitį. Už aukštų tvorų kyšo aptrupėjusios arabiškos pilaitės su prilipdytais balkonėliais ir kreivomis laiptų aikštelėmis, o pro šalį vis pralekia ne pirmos jaunystės automobiliai atvirais langais, iš kurių sklinda kurtinama rytietiška muzika. Čia patraukliausia – autentiška Jafos dvasia, perduodama iš kartos į kartą Šventojoje žemėje tūkstančius metų gyvenusių žmonių.
Jafa garsėja triukšmingais arabiškais restoranais, senienų pilnais antikvariatais ir bene didžiausiu Izraelyje sendaikčių turgumi. Kai klaidžiodama po senoviškų smulkmenų karalystę išalkstu, būtinai stabteliu prie Said Abu Elafios kepyklos. Atsisėdusi ant šaligatvio šalia Osmanų imperijos simbolio – bokšto su laikrodžiu – sukertu ką tik iš krosnies ištrauktą pitą su aromatingu zaatar pagardu. Nuo 1880-ųjų veikianti kepykla nuolat apgulta klientų: pasigardžiuoti tradiciniais arabiškais skanėstais telaviviečiai čionai atsibeldžia, kad ir kaip toli jiems būtų.

Šventoji žemė nepaliauja stebina visapusiškumu. Anksti ryte slidėmis nusileidęs nuo snieguoto Hermono kalno jau po poros valandų gali stebėti povandeninį gyvenimą Raudonojoje jūroje, o vakarop, pasilepinęs Negyvosios jūros procedūromis, atsiduoti Tel Avivo naktinio gyvenimo šurmuliui. Akimirką sunku patikėti, kad viskas Izraelyje taip šalia. Tris kartus teritorija už Lietuvą mažesnis Izraelis turi viską: kalnų ir lygumų, jūrų ir ežerų, žaliuojančių pievų ir sausų dykumų. Šventojoje žemėje, skirtingai nuo mūsų gimtinės, beveik ištisus metus šviečia saulė. Gaila, kad pasauliui rodoma Izraelio „vizitinė kortelė“ dažnai yra nuolatiniai kariniai konfliktai, tragiški žydų tautos istorijos puslapiai, o ne tos vertybės, dėl kurių būtina šią šalį aplankyti.