Šorena – jaudinanti mergina. Trapiai graži, bet kartu temperamentinga ir ugninga. Tokia jautri, kad kalbantis apie dainų tekstus, jai ašara šokteli į akis – bet sykiu ištverminga ir išmintinga. Tačiau spręskite patys – pokalbis su Šorena apie saulę, kuri gali šviesti ne tik danguje, bet ir širdyje.

Šorena, ką tik grįžote iš kelionės. Kur lankėtės, gal gimtinėje?
Ne, kelias dienas su draugėmis buvau Barselonoje. Buvo tokia mergaitiška išvyka – vieną dieną staiga sugalvojome ir išskridome. Pirmą kartą Ispanijoje lankiausi vasarą – ir iš karto įsimylėjau tuos garsiakalbius ispanus, greitą gyvenimo ritmą, visą tą išprotėjusį miestą... Kiekvienas, kuris ten sėdi gatvėje su gitara ir dainuoja, tai daro taip natūraliai ir paprastai, kad, atrodo, lengvai galėtų tapti žvaigžde...
Todėl labai troškau vėl sugrįžti į Barseloną. Mano charakteris ir net išvaizda panašūs į ten gyvenančių – gatvėse mane vis užkalbindavo ispaniškai ir labai stebėdavosi, kad nemoku atsakyti. Todėl man Ispanijoje nepaprastai gera. Gal šios tautos, ispanų ir gruzinų – kažkiek panašios. Nežinau, dėl ko. Gal todėl, kad abiem tenka daug saulės šviesos?

O Lietuvoje jums saulės netrūksta?
Čia visiems trūksta saulės, ne tik man. Tačiau apsiniaukęs dangus gyventi netrukdo – saulę turiu viduje ir ji sušildo, man šviečia.

Taip gražiai pasakojate apie šiltąją Ispaniją – gal norėtumėte ten gyventi?
Gyventi galbūt ne. Man patinka Lietuvoje. Čia gyvenimo upė teka ramiai – tokiu ritmu patogu gyventi ir dirbti. Užtat paviešėti ten, kur daug triukšmo ir bruzdesio, labai miela. Manęs nenervina, kad ispanai taip garsiai šaukia – aš ir pati rėkiu (šypsosi). Tada, kai supykstu. Taip išteškiu savo emocijas į aplinką, negaliu jų gniaužti ir slėpti savyje.

O juk susiformavęs jūsų įvaizdis – švelnios, jautrios, poetiškos merginos. Kiek jis teisingas?
Manyje yra visko. Ir ugnies, ir poetiškumo, ir ramybės, ir švelnumo. Matyt, su tokiu emocijų deriniu jau gimiau. Daug dalykų gali mane sujaudinti iki ašarų – ir filmai, ir skaudžios istorijos. Tokiais atvejais jų nė nesistengiu sulaikyti – jei mane kažkas jaudina ir norisi verkti – imu ir verkiu.
Šiaip esu labai jautri, mane stipriai veikia prisiminimai – ir geri, ir blogi. Nors man dar tik 23-eji, bet prisiminimų bagažą turiu nemenką – mat gyvenime nuo mažens viskas labai greitai vyksta, įvykis veja įvykį.

Ar nežeidžia aštrūs gyvenimo kampai, kai esate jautri?
Mano gyvenime dar nebuvo tokių aštrių kampų, už kurių būčiau užsikabinusi ir skaudžiai susižeidusi. Esu įsitikinusi, kad tam, kam gyvenimas atrodo geras – jis ir būna geras. O kam blogas – tas visą gyvenimą gali jaustis prastai. Labai svarbu nenustoti džiaugtis gyvenimu. Tikiu energijos galia, kurią gali nukreipti tiek už, tiek prieš save. Jei siunčiu į aplinką pozityvią energiją – tokia pati teigiama energija man sugrįžta. Jei siunti neigiamą energiją ir esi nepatenkintas – viską sugadini.

Bet juk ir jums būna prastesnių dienų. Kaip atsikratote užklupusio liūdesio?
Kai man blogai – dainuoju liūdnas dainas. Taip galiu išsiverkti... Namie, viena. Po to jaučiuosi jau geriau, galiu imtis linksmesnės dainos. Taip pakeliu dvasią. Apskritai turiu dainų visiems gyvenimo atvejams, daug jų žinau. Bet iš visų koncertinei programai atrinkau tik dvylika. Ne tokių, kurios pirmos pasitaikė po ranka, o tokių, kurios labiausiai jaudina mano sielą.

O kaip sekasi koncertuose? Vis dar nugara bėgioja skruzdėlytės, o gal jau nustojo?
Skruzdėlytės tebebėgioja, bet sekasi labai gerai. Dabar vyksta antrasis koncertų turas – pirmasis buvo pavasarį. Dainos tos pačios, bet aranžuotė kita. Apskritai viskas labai patobulėjo, kitaip pulsuoja – man regis, 100 kartų geriau! Tai nereiškia, kad anksčiau buvo blogai, tiesiog dainos pasikeitė neatpažįstamai.
Apskritai tose dainose – visa aš, mano charakteris ir širdis. Ten nieko nėra paslėpto ar išgalvoto, pritempto. Kas nors kartą girdėjo mane dainuojant – gali manyti, kad jau mane ir pažino.

Gaila, kad nesuprantame, apie ką gruziniškai dainuojate. Pacituokite prašau, nors vienos dainos posmą.
Dainų tematika įvairi. Kad ir apie tą pačią saulę. Pavyzdžiui, išversiu jums gabalėlį.

„Saulė nusileido, patekėjo mėnuo,
Bet, saule, lik mano viduje,
Kūdikio tėvas negrįžo,
Saule, būk su manim širdyje.“

Oho, nelengva tematika. Ji jums artima, suprantama?
Labai, labai viskas šiose dainose emociškai arti manęs. Net sunku apie tai kalbėti – taip jaudina, užspaudžia širdį. Todėl labai noriu visa tai perteikti, visiems papasakoti... Yra ir kitų nelengvų temų – dainų tiems, kurių jau nebėra tarp mūsų – mirusiems. Yra lopšinė – daina moters, kuri pametė savo sūnų ir visų klausinėja, gal kas matė vaikelį su raudonais marškinėliais... Dainuoju ir apie išdavystę, taip pat ir apie gražius jausmus, kalnų grožį.

Beje, jei jau pasisuko kalba apie išdavystę... Ko, jūsų nuomone, negalima atleisti?
Man atrodo, kad atleisti galima viską. Nes žmonės – ne dievai, kad gyvenime nepriveltų klaidų. Reikia duoti žmogui šansą. Aišku, jei išdavystė neatsiejama nuo žmogaus charakterio ir jis jau ne kartą tave apgavo – nebendrauk su juo. O jei tai geras žmogus, tik suklydo – beveik privalu suteikti antrą galimybę.

Ar pati gyvenime esate padariusi klaidų?
Esu, bet dėl nieko nesigailiu. Gal negerai kažką padariau, gal klydau – bet iš to pasimokiau. Reikia suklysti, kad daugiau proto įgautum ir galėtum protingiau siekti kažko geresnio. Tik svarbu, kad nekvailiotum visą gyvenimą. O šiaip tam tikrais etapais kvailioti galima ir net reikia. Gyvenimas niekada netaps idealus, jei nepasisemsi patirties.

Scenos žmonės nušviesti ryškesnės prožektorių ir aplinkinių dėmesio šviesos. Ar jūsų toks dėmesys neerzina?
Aišku, ne. Man jis malonus ir net, sakyčiau, kažkoks gražus. Nė karto nebuvo, kad kas nors mane įžeistų ar pasijusčiau įskaudinta. Apskritai – jei erzina žmonių dėmesys – sėdėk namie arba dirbk banke. Nėra nieko tokio, kas scenos žmogų galėtų trikdyti ar jam trukdyti. Juk Lietuva – ne Amerika, kur 100 tūkstančių gerbėjų lekia iš paskos ir neduoda ramiai pavalgyti ar pamiegoti. Nereikia kurti nereikalingų iliuzijų, kad čia kažkas kažkam trukdo. Nėra Lietuvoje tokio fanatizmo ir nereikia jo įsivaizduoti.

Kodėl pasirinkote niekada nepasakoti apie savo šeimą ir santykius su Andriumi?
Labai gerai žinau, ką noriu ir ko nenoriu pasakoti. Pačiai neįdomu skaityti apie kitų atlikėjų asmeninius gyvenimus. Žinote kodėl? Informacija neturi trukdyti klausyti, mėgautis muzika. O man ji tikrai trukdo. Noriu nueiti į koncertą, klausytis ir kažką įsivaizduoti, žengti su daina. Ir staiga iš atminties iššoka mintis: „Oi, šis žmogus turi problemų!“ Tuomet muzikos sukurtos fantazijos iš karto dūžta. Net gali pagalvoti: „O gal žmogus stengiasi taip gerai dainuoti todėl, kad turi, pavyzdžiui, finansinių problemų ir jam labai reikia pinigų?“
Yra dalykų ir išgyvenimų, kuriuos reikia pasilaikyti tik sau. Juos turi žinoti tik tu ir tau artimi žmonės. Nėra reikalo jų transliuoti visai šaliai.
Tačiau galiu pasakyti, kad man šeima labai svarbi. Juk visada norisi šalia turėti žmogų, į kurį gali atsiremti. Ir aš atsiremti galiu.

Visas interviu bei nuostabi fotosesija su dainininke Šorena Janiašvili – lapkričio mėnesio GALOJE. Taip pat žurnale rasite aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo vaikystės nuotraukų albumą, šokančio liūdnojo slibino Dominyko Vaitiekūno minčių, antiglamūrinį dizainerio Giedriaus Paulausko požiūrį, reportažus iš svarbiausių Vilniaus mados renginių bei žavingų akimirkų iš užsienio žvaigždžių gyvenimo.