Lietuvaitė Indrė Rimkevičiūtė į Turkiją pirmąkart atvyko prieš šešerius metus su mama ir broliu. Atostogaudama Alanijos kurorte mergina dar neturėjo nė 18 metų. Dauguma merginų važiuodamos į šį galantiškų kavalierių kraštą tikisi būti apibertos komplimentais, pašokdintos diskotekoje ar bent jau apdovanotos žvilgsniais. Indrė, atėjusi su mama į kelionių agentūrą „FAMtour“ pasidomėti apie ekskursijas, čia sutiko savo būsimąjį – Mustafa Erkutą.

Tačiau Mustafa, žurnalui IEVA pasakojo Alanijoje kaip namie besijaučianti Indrė, iš pradžių jos „turkiškai“ nebandė pavergti. Atvirkščiai – kalbino, bet nedrąsiai. „Tuo jis man skyrėsi nuo visų kitų turkų“, – prisipažįsta mergina. Reikia pripažinti, kad vaikinas buvo kantrus: Indrė Lietuvoje įstojo mokytis, ilgą laiką abu bendravo per atstumą, tačiau meilė yra meilė...

Pažintis
„Važiuoju namo iš Lietuvos, ten tik ką buvo mano vestuvės“, – pernai pavasarį lietuviškai užkalbino turkas turistiniame autobuse iš Antalijos į Alaniją. Žinoma, apstulbau. Lietuviškai kalbantis turkas (jei jis nesiūlo ko nors pirkti) – retenybė. Įsišnekėjome pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, nes Mustafa kalba dar nėra tokia puiki, kad lietųsi tiek, kiek jis nori pasakyti. „Vedžiau lietuvę Indrę. Iš pradžių mūsų vestuvės buvo pas jus – Lietuvoje, greitai bus ir Turkijoje“, – išdidžiai pasakojo Mustafa. Į Turkiją po lietuviškų vestuvių jis grįžo vienas, nes Indrei, studijuojančiai architektūrą Vilniuje, tuomet buvo sesija.
Šiemet vėl lankiausi Turkijoje, tad buvo smalsu, kaip gyvuoja jaunoji turko ir lietuvės šeimynėlė. Beje, Indrės juk nebuvau nė akyse mačiusi. Kai susisiekiau su jaunavedžiais, jie į viešbutį kaipmat prisistatė kartu. Atbirbė savo mėgstamu motoroleriu, nes Turkijoje benzinas dvigubai brangesnis nei Lietuvoje.
Mustafa nuoširdžiai džiaugėsi vėl sutikęs pažįstamų lietuvių – atrodo, lyg visi atvykėliai iš ten būtų Indrės giminės. Susipažįstame su Indre ir iškart sutariame kartu pakeliauti. Taip plaukiant per vasaros karščius neįtikėtinai vėsia Manavgat upe smalsiai išklausiau Indrės pasakojimo apie gyvenimą Turkijoje, o Mustafa – apie retus apsilankymus Lietuvoje.

Įdomu, kaip į dukros planą tekėti už turko ir apsisprendimą gyventi šioje šalyje reagavo tėvai. „Blogai reagavo... – prisipažįsta Indrė. – Bet vėliau, žinoma, susitaikė su ta mintimi. O kai čia keliskart atvažiavo, nuomonė pasikeitė.“
Indrės šeima – originalų rinkinys. Tėvas – fizikas-lazerininkas. Mama Vilniuje turi savo kelionių agentūrą. Vyresnysis brolis Paulius studijuoja filosofiją ir moka anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų ir senąją graikų kalbas. Jaunėlis Julius – abiturientas, bet jau taip pat moka kelias užsienio kalbas – anglų, vokiečių, japonų ir korėjiečių... Indrė jau laisvai kalba turkiškai ir baigusi architektūrą ketina pagal specialybę dirbti Turkijoje. Galbūt todėl ji klaidžiodama su mumis po Alaniją ramiai nepraeina autentiškų senovinių turkiškų namų ir guodžiasi, kad jie griūva, o niekas pernelyg jų nesaugo, tik aptveria tvoromis ir užrašo: „Atsargiai! Griūties pavojus! “

Indrė ir Mustafa

Vestuvės
Antras grynai moteriškas klausimas – žinoma, vestuvės. „Koks jausmas tekėti du kartus?“ – klausiu. „Ne du, o tris, – juokiasi Indrė. – Vienos vestuvės buvo Turkijoje, kitos dvi – Lietuvoje. Vienos neviešos – pagal islamo tradicijas. Jose dalyvauja tik dvasininkas, jaunieji ir du liudininkai – būtinai musulmonai. Jos vyksta ne tą pačią dieną – dažniausiai kelios dienos prieš pagrindines vestuves. Vilniuje mečetės nėra, ji yra Kaune, bet Vilniuje, kur mes tuokėmės, yra Lietuvos musulmonų muftiatas, yra ir patalpa, skirta maldai – „mescit“, čia melstis susirenka daug įvairių tautybių tikinčiųjų. Muftijus – aukščiausio rango dvasininkas – Romas Jakubauskas yra Kaune.“
Ar Indrei reikėjo priimti islamą? „Ne, nors ne visi žino, kad neprivalau priimti jų tikėjimo. Moteris kitatikė neprivalo to daryti, galbūt todėl musulmonai lengviau ir veda užsienietes. Jei musulmonė norėtų ištekėti už kitatikio, būtų labai sudėtinga – praktiškai neįmanoma.“

Indrė ir Mustafa

Puota
Didelės vestuvės pas mus, Lietuvoje, – keli šimtai žmonių. Turkijoje svečių – tūkstančiai. „Per mūsų vestuves buvo apie 1 000 žmonių, o 200 jų apskritai nebuvome matę... – vėl juokiasi Indrė. – Bet Turkijoje tai normalu. Net jei esi visai nepažįstamas ir eini pro šalį, ramiausiai gali užsukti į vestuves, net pasiėmęs lėkštę prašyti maisto ir pelnytai priekaištauti, jei tau jo dar neatnešė. Svarbiausia, kad nebūtų nė vieno alkano. Mama prieš vestuves manęs klausinėjo, kiek bus svečių. „Ai, tik 300, tai dar nebaisu...“ Tačiau ne svečių 300, o kvietimų į vestuves išsiųsta – po vieną kiekvienai šeimai. O kas yra turkiška šeima? Tai labai platus apibrėžimas – broliai, seserys, tėvai, vaikai, seneliai, net pažįstami ir kaimynai gali eiti kartu... Beje, toje pačioje gatvėje, kur vyko mūsų vestuvės, yra studentų bendrabutis – manote, jie nedalyvavo? Ko gi jiems už ačiū nepavalgyti... Alkoholio būna, bet labai mažai – duodama labai saikingai ir neviešai.“

Raudonas kaspinas privalomas - jis reiškia nekaltybę, kvapiųjų gvazdikėlių vėrinys - laimę

Prabanga
Pernelyg didelės prabangos ir puošmenų turkiškose vestuvėse, anot Indrės, nėra. Svarbiausia, kad visi būtų sotūs ir linksmi. „Plastikinės kėdės ir metaliniai dubenėliai – pavalgai, atsistoji ir nueini, užleidi vietą kitiems. Jiems viskas normaliai atrodo, man – gana varganai. Bet jei nori, galima kabinėtis prie visko, tačiau turkai džiaugiasi švente ir nekreipia dėmesio į smulkmenas. Beje, dabar didmiesčiuose jau tampa madingos europietiškos vestuvės: sukviečiama 50–60 žmonių, viskas dekoruojama, švenčiama prabangiai, bet tokios vestuvės yra kuklios. Deja, keli šimtai giminaičių lieka nepatenknti. Mažame miestelyje to padaryti būtų neįmanoma.“

Mergvakaris
Mergvakaris, anot Indrės, švenčiamas vestuvių išvakarėse: „Na, gal tai nelabai mergvakaris, nes jis turėtų būti švenčiamas atskirai – vyrai su moterimis negalėtų būti kartu, tačiau dabar tai – dar viena didelė ir linksma bendra šventė. Beje, ir per vestuves, ir per mergvakarį turkai mėgsta emocingai pašaudyti. Deja, jie ne visada į orą pataiko... Būdavo ir nelaimių. Anksčiau tai buvo vertinama kaip nelaimingi atsitikimai, o dabar jau baudžiama kaip už tyčinę žmogžudystę, kad sumažėtų tokių įvykių. Gaila, kad tokie dalykai nutinka per vestuves. Po mūsų vestuvių Mustafa džiaugėsi, kad nebuvo jokių blogų nutikimų.“

Vienos Indrės ir Mustafa vestuvės buvo Turkijoje, kitos - Lietuvoje

Auksas ir perlai
Auksinės apyrankės – privaloma vestuvių dovana. Jų turi būti daug ir didelių. Apyrankes visi nuolat apžiūri, o į vestuvių žiedą daug dėmesio nekreipiama.
„Bet kokia proga – važiuodama pas gimines ar eidama į svečius – privalau susimauti visas apyrankes, nes močiutės kaipmat suskaičiuos, kiek gavai per vestuves aukso, – juokiasi Indrė. – Tikra turkė tik išlindusi iš dušo jau būna su auksinėmis apyrankėmis. Visos jas gauna kaip vestuvių dovaną. Ištekėjusios visur turi jas mūvėti, net daržus su jomis ravi... Ar aš gavau? Gavau... Kitaip juk būtų gėda prieš visą giminę. Mustafa jas man įteikė prieš vestuves. Net kai prieš šį įvykį ėjome į turgų, reikėjo susimauti visas, nes visi jau žinojo, kad bus mūsų vestuvės, jei ne, būtų šnekėję: va, užsienietė, vargšelė, apmovė ją, per mažai aukso gavo, nieko jai nenupirko, vaikšto mergaitė be nieko, nes, matyt, nežino tradicijų... Po vestuvių kokius penkerius metus į svečius einant, pas gimines važiuojant reikia susikrauti ant savęs kuo daugiau aukso, kad vėl neapkalbėtų: va, praėjo vestuvės ir pardavė visą auksą, matyt, neturi už ką gyventi... Man nepatogu tą auksą nešioti – mėgstu puoštis minimaliai. Bet kai kartą važiavome su anyta pas giminaičius ir aš tik kelis papuošalus pasikabinau, ji man sako: „Negerai, vaikeli, ir taip jau nepatogiai jaučiausi praėjusį kartą, kai visi tavo rankas nužiūrinėjo, o ten nieko nebuvo...“ Ir tikrai visi nužiūrinėja, nejuokauju. Ką daryti? Maišelyje vežtis? Ir vežuosi... (Juokiasi.) Kai su Mustafa važiavome į Stambulą, muziejuje, kur reikia pereiti apsaugą, peršvietė mano rankinuką ir apsaugininkė taip keistai mane nužiūrėjo – maišelis aukso... O palikti kur nors viešbutyje – nesaugu.“
Turkijoje vestuvėms vien aukso neužtenka. Dar privalomi vestuvių perlai – juos taip pat turi visos. „Mano, kaip ir daugelio kitų turkių, perlai yra parvežti iš Saudo Arabijos, jie ten perkami, kai važiuojama į piligriminę kelionę į hadžą, – pasakoja lietuvaitė. – Ne, Mustafa Saudo Arabijoje dar nebuvo, bet jo brolis jau buvo du kartus. Man perlus parvežė jo dėdė – nupirko nemažai, tad užteko visoms.“

Antroje vestuvių dalyje persirengiama tautiniais drabužiais, su chna dažomos rankos

Dovanos
Dovanoti vokelius Turkijoje nemadinga, jauniesiems įteikti reikia viešai: „Visi smalsiai žiūri, kiek kas ko dovanojo, tad dovaną reikia įteikti visiems matant, kad vėliau niekas neapkalbėtų. Būna atvejų, kai jaunikis ir giminės neišgali nupirkti jaunajai papuošalų, tada juos galima nuomotis – svarbu, kad būtų daug aukso, triukšmo, linksmybių ir mažai apkalbų... O triukšmo reikia bet kur: manęs iš namų atvažiavo paimti 28 mašinos – tad triukšmo buvo kaip reikiant. Kaimuose kelią užtveria, prašo išpirkos kaip ir pas mus. Mums mieste kelią užtvėrė studentai. O išsipirkti galioja tik pinigai... Visi kiekviename žingsnyje prašo pinigų, net kai pjauni vestuvinį septynių aukštų tortą: padavėjas atneša peilį ir sako, jis nepjauna, atšipęs, duodi pinigų – pjauna...
Beje, iš tėvų namų manęs nepasiėmė, nes tėvų namai – toli, Lietuvoje. Tad jaunojo laukiau vienos jo tetos namuose, nes jie buvo šalia. Taip teta ištekino jau ketvirtą nuotaką, nors pati tik vieną dukrą turi, ir patikino, kad visos gyvena laimingai. O atvažiavęs į tėvų namus jaunikis nuotaką turi išpirkti. Taigi vėl pinigėlių ir dovanėlių žaidimas. Būsimam vyrui nuotaką atveda ne mama ir tėvas, o tėvas ir, tarkime, tėvo brolis – nuotaką turi atiduoti vyrai... Kai jaunąją veda iš namų, dvasininkas gieda atitinkamas giesmes, parveža taip pat su giesmėmis.“

Ašaros
„Antroje vestuvių dalyje persirengiama tautiniais drabužiais – man juos paskolino kaimynė, – nesibaigiančią vestuvių istoriją tęsė Indrė. – Tai neprivaloma, bet mes norėjome tradicinių vestuvių su visomis apeigomis. Kai ateina moterys, vyrai pasitraukia į pakraščius,. Moterys eina ratu ir pradeda graudžiai rypauti: „...vai, pasiilgau mamos, pasiilgau tėvelio... oi, atjos mano broliai... oi, ten aukštai aukštai ant kalno, toli nuo namų...“ Tai skirta ir jaunajai, ir jaunosios mamai graudinti. Iš pradžių mano mama nieko nesuprato, apie ką dainuoja, bet kai jai išvertė – apsiverkė. O šydas jaunajai ant galvos uždedamas dar ir todėl, kad nesimatytų, kaip tušas nubėga, kai ši susigraudina. Bet įdomiausia, kad paskui tą šydą nuima ir patikrina, ar verkei. Jei neverkei, nieko gero iš santuokos nebus. Vadinasi, nenuoširdžiai į tai žiūri. Jei verkei, vadinasi, santuoka bus laiminga.“

Jaunajai šydą nuima ir patikrina, ar verkė. Jei neverkė, nieko gero iš santuokos nebus

Mažieji jaunieji
Pagal tradicijas Turkijoje būna ir mažieji jaunieji. Mergaičiukėms taip pat rankytės dažomos chna, tik jos visai nesisaugo – brūkšt per suknelę, išsiteplioja nesulaukusios, kol dažai išdžius. Jaunajai apmaunamos specialios gražios pirštinės, kad ji neišsiteptų. Mažoji jaunoji buvo Mustafa dukterėčia – padykusi berniokiška mergytė, tikra raganaitė. „Šis vaidmuo vaikams – didelė garbė, bet mano mažajai jaunajai, regis, buvo nė motais. Ir vaizdelis buvo nelabai natūralus – ji nė kiek nepanėšėjo į jaunąją...“

Nekaltybė
Indrės vestuvių suknelė buvo sujuosta raudonu kaspinu. Maniau, dėl grožio – akcentas... „Ne, raudonas kaspinas privalomas – jis reiškia nekaltybę, – aiškina Indrė. – Jį pagal tradicijas užriša nuotakos brolis. Kaspiną apie juosmenį reikia apvynioti tris kartus – iš trečio karto turi sueiti. Dar nuotaka pasikabina ilgą kvepiantį gvazdikėlių ir karoliukų vėrinį – jie teikia laimę. Kai kurios draugės turkės taip pat nežinojo, ką tai reiškia, mat ši tradicija būdinga būtent šiam – Egėjo (Ege) regionui. Tik šiuose kraštuose, netoli Pamukalės, per vestuves šokamas ir tradicinis šokis. Muzikantai mus patikrino, ar mokame jį šokti, o Mustafa – šokius lankęs ir šį šokį puikiai moka...“

Vyras
Mustafa gimtinė – Civril miestelis Denizli regione, netoli Pamukalės. Būdamas penkiolikos jis išvažiavo į Stambulą žaisti futbolo ir buvo patekęs tarp profesionalų – ketverius metus jis žaidė vienoje geriausių šalies komandų „Fenerbahce“. Tačiau, anot Mustafa, dėl nesibaigiančių traumų ir dėl to, kad suvokė, jog dar nori ir asmeninio gyvenimo, bet ne invalidu likti, nutarė pasitraukti. „Šiaip jau jų futbole vyksta nelabai gražių dalykų, – atskleidžia Indrė. – Neseniai buvo skandalas Turkijos futbolo pasaulyje – išaiškėjo, kokia korupcija klesti. Daug kas jau net susodinti į kalėjimus. Ačiū Dievui, jis iš ten pabėgo.“ Tačiau įsikūręs Alanijoje Mustafa vis tiek žaidžia futbolą. „Per tokį karštį?“ – negaliu patikėti. Ne, pasirodo, naktimis...

Giminės
Kai su Mustafa ir Indre susitikome kitą dieną, jis ką tik buvo grįžęs iš Ankaros ligoninės – parvežė namo po operacijos mamą. „Mama ką tik grįžo, o visa giminė jau eina lankyti ir visus reikia sutikti, priimti, pavaišinti, paskui viską tvarkyti... – stebisi Indrė. – Vakar pas ją buvo trys skirtingos šeimos – trys brolio žmonos buvusios bendradarbės su mažais vaikais... Neateiti negražu. O juk mama po operacijos, dar silpna – tokio lankymo nesuprantu.“
Turkijoje, kurioje pagal skirtingus duomenis yra 64 arba 74 milijonai gyventojų, visi vieni su kitais per ką nors pažįstami. Jei reikia pagalbos, viskas vyksta per pažintis – per penktos eilės pusbrolį, brolio kaimyną, kuris taip pat laikomas artima gimine. Jei tau ko reikia, bent pusė šalies pasiruošę padėti. Turkai sako: „Jei mano brolis alkanas, aš ramiai negaliu miegoti“. O kol paaiškina, koks yra giminystės ryšys, jau pamiršti, nuo ko pradėjo. Kartais net kai nereikia, sulauki pagalbos... Va, Mustafa pusseserė, auginanti mažylį, pasakojo, kad jei ji neturi jėgų ką nors daryti, gali paskambinti ir iškart atsiras penkios draugės, kurios ateis, padės sutvarkyti namus, padarys valgyti, pabus su vaiku. Arba, tarkime, čia normalu, kai išeidami svečiai išplauna indus, sutvarko virtuvę. Kai pirmąkart pas mane atvažiavo draugės iš Antalijos, pavalgė, staiga suėjo į virtuvę ir viską sutvarkė per kelias minutes, pasijutau nepatogiai. Tačiau vėliau pripranti ir džiaugiesi, kad tau nelieka krūvos nešvarių indų ir namai tvarkingi po svečių.“

Gyvenimas
Vasarą Turkijoje – turizmo sezonas. Indrė ir Mustafa iki ausų paskendę darbuose nuosavoje turizmo agentūroje „FAMtour“. Abu mėgsta keliauti ir dažnai į ekskursijas su turistais vyksta kartu. „Turizmo informacija teikiama lietuviškai“, – vilioja Mustafa mūsų tautiečius, nepatikliai žiūrinčius į turkišką turizmo agentūrą. Tačiau čia gidais dirba įvairių pasaulio šalių piliečiai – olandai, vokiečiai, britai ir ekskursijas veda įvairiomis kalbomis. „Mes siūlome važiuoti ir į tokias keliones, kurių lietuvių agentūros neorganizuoja“, – papildo Indrė. Žinoma, smalsu. Tai – vasarą. O ką veikti rudenį, žiemą?
„Žiemos čia beveik nebūna, bet mes sezonui pasibaigus važiuojame į Lietuvą, tad matome ir tikrą žiemą, ir tikrą vasarą, – sako Indrė. – Praėjusią žiemą Mustafa Lietuvoje buvo ilgiausiai – keturis mėnesius.“ „Baisu buvo pažiūrėti pro langą – ne dėl šalčio, dėl tamsos nuo pat ryto ir jokių spalvų...“ – nusipurto Mustafa.
Alanijoje pora nuomojasi butą – savo būsto kol kas neturi, tačiau jei planai pavyks, netrukus ketina jį įsigyti. Alanijoje buto nuoma kainuoja apie 500 lirų. „Nusipirkti būstą pigiau nei nuomotis, bet tam reikia susitaupyti pinigų, – svarsto abu. – Čia daug kas nuomojasi butus – perka brangias mašinas, daiktus, o savo būsto neturi. Kai kurie atvirkščiai – turi po kelis butus ir juos nuomoja, iš to gyvena. Galima susirasti visiškai įrengtų butų – net muilo ar uogienės nereikės pirkti... (Juokiasi.) O kol kas visi mūsų daiktai turi tilpti į 20 kg bagažą – taip ir keliaujame iš Vilniaus į Alaniją.“

Kelionių agentūrą turintys Indrė ir Mustafa patys mėgsta keliauti