Kaip smagu, kai geri, talentingi, darbštūs žmonės teisingai pasirenka, laimingai susituokia ir gražiai gyvena. Turbūt neatsitiktinai paviešėję pas Saulių ir Kariną Skambinus jautėmės kuo puikiausiai – mat visi šių namų gyventojai taip spinduliuoja laime, kad vienas kitas atšvaitėlis turbūt atiteko mums.

Šį rašinį taip ir norisi pradėti perfrazuotu Jerome Klapka Jerome knygos pavadinimu „Trise valtimi (neskaitant šuns)“. Tik šiuo atveju turėtume sakyti taip – aštuoni namuose, neskaitant žuvų. Sauliaus ir Karinos Skambinų name gyvybės pilni kampai. Paskaičiuokime iš eilės: Saulius, Karina, lapkričio mėnesį gimęs kūdikėlis Majus, du suaugę šunys šarpėjai (Shar Pei) – Kingas ir Džinė, kurią Saulius kažkada padovanojo Karinai. Šuneliai gyvena prie namo prigludusiame pastate, ir matyti, jaučiasi labai patogiai. Sekdami įkvepiančiu šeimininkų pavyzdžiu, lygiai tą patį lapkričio mėnesį (tik penkiomis dienomis anksčiau) ėmė ir atsivedė dvi mažyles, be galo mielas kalytes, kol kas neturinčias vardų. Štai taip gyvybės Skambinų namuose per vieną mėnesį padvigubėjo. O juk dar neįvardijome Sibiro mėlynojo katino Sfinksio, kuris draugiškai trinasi aplink mus, o dar daugybė žuvų akvariume. Visa ši gyvybė ir namų aplinka kol kas labiausiai priklausoma nuo Sauliaus, nes Karina, žinoma, pirmiausia rūpinasi sūnumi.

Kol kas Karinos ir Sauliaus kūdikėlis dar labai mažas – kai Karina, norėdama pamigdyti Majų lauke, apvelka jam šiltą kombinezoną, nemaža dalis drabužėlio dar lieka neužpildyta. Mažasis Skambinas namo kieme miega kaip tikras XXI amžiaus kūdikis – su racija pašonėje. Kai ima vartytis ar šniurkščioti, mes, kalbėdamiesi antrame namo aukšte, iš karto viską girdime. Karina akimirksniu suklūsta – juk net pagal medicinos terminus ji vis dar vadinama gimdyve, taigi su sūnumi jaučia ypatingą ryšį. Saulius taip pat į Majų reaguoja ne mažiau jausmingai: „Laikai tokį „mėsiuką“ ant rankų – su lupytėmis, analizuojančiomis akytėmis ir jauti, kaip viduje kažkas ima tvenktis ir tuoj pradės lašėti per akis. O kai buvome skiepytis pas gydytoją ir Majus iš skausmo pravirko, taip ir norėjosi pašokti nuo kėdės ir surikti: „Tai ką čia dabar darote, a?“

Karina sūnų pagimdė visiškai mistiniu laiku – 2011-11-11, be to, 00:01 valandą! Nespecialiai, nors kai kas įtarinėjo, kad taip suorganizuota, jog darytas Cezario pjūvis. Tačiau savarankiškas naujasis žmogutis viską sutvarkė savaip – turėjo gimti lapkričio 22-ąją, bet sumanė pasauliui pasirodyti būtent tėvų vestuvių dieną. „Nori nenori gali pradėti tikėti mistika“, – sako Saulius. Atsiklausę gydytojų jaunieji tėveliai vis tiek greitai, be jokios pompastikos, su kasdieniais drabužiais dar nubėgo į Kauno rotušę susituokti. O jau tada – iškart į gimdymo namus. Abu – nes Saulius visas šešias gimdymo valandas buvo šalia ir filmavo procesą. Nei kojos, nei rankos jam nedrebėjo, nors tuo metu jautėsi bejėgis: „Vyrui tokioje situacijoje neįmanoma ničnieko padaryti, tik vaikščioti aplinkui. Geriausia ką gali – ant kaktos uždėti drėgną rankšluostį ar pakalbėti ką nors raminančio. Išvydus, ką moteris iškenčia, pagarba padvigubėja. Tai ne tas pats, kaip už durų gimdymo metu pastovėti, o tada gauti gyvą ryšuliuką į rankas su pranešimu: „O štai čia – tavo sūnus.“

Sūnaus gimimas Saulių akivaizdžiai įkvėpė. „Man jo verksmas – kaip muzika. Juk tokio amžiaus kaprizų tikimybę dar reikia atmesti – verkia, vadinasi, kažko reikia. Todėl stengiuosi, kad nesijaustų vienišas“, – gana poetiškai sako Saulius. Na, o kaip Karina, ar jai negaila pradingusios vestuvių puotos, baltos nuotakos suknelės ir visų tų ceremonijų? „Man vestuvių plano sujaukimas ir sutuoktuvės bėgte visai patiko, jaučiausi kaip kine“, – švelniai šypsosi Karina. „Nebuvo jokių žmonių, jokių žurnalistų, net draugų – taigi jokio dėmesio. Atsimenu, susituokę išėjome į lauką, apsižvalgiau, o aplink nepamačiau nė vieno žmogaus, net praeivio“, – juokiasi Saulius. – Esame meniškos sielos pankai, – priduria Karina, – ir aš labai džiaugiausi, kad viskas taip išėjo. Apie tai ir svajojau – kad būtų netikėta ir be tų tortų su baltomis mišrainėmis. Man visko norėjosi kitaip.“

Saulius dabar jaučia daug didesnę atsakomybę – ir namo anksčiau grįžta, ir, jei reikia, nuo darbų „nusiima“, nors jie šaukte šaukiasi. Apskritai – vos prieš metus Karina puse lupų žurnalui GALA prasitarė, kad kartais Sauliaus tekdavo ir ilgiau ko nors paprašyti. O dabar štai – vos Karina pasakė, kad paaugęs vaikas gali nukristi iš antro aukšto į pirmąjį, nes nėra turėklų – vyras nedelsdamas per tris naktis (!) pats sumeistravo turėklus, viską nudažė baltai ir pritvirtino. „Nesvarbu, kad vaikas dar nevaikšto. Gavau žinią, kad reikia – ir padariau. Mat man reikia įkvėpimo, jausti, kam, kodėl kažką darau. Jei tebebūčiau vienas, namuose garantuotai styrotų neplautų indų kaugės ir slūgsotų penki dulkių sluoksniai, o aš linksminčiausi kur nors iki paryčių. Būtų klubai, baliai, festivaliai – mėgstu žmonių būrį, bendravimą, spūstis, dėmesį. Taigi iš šios gyvenimo srities dabar atimta, bet užtat kitur pridėta. Taip ant tų svarstyklių sėdime visą gyvenimą, bandome išlaikyti pusiausvyrą“, – prisipažįsta Saulius.

Kodėl Karina gimdė natūraliu būdu? Kodėl Saulius be galo vertina žmonos ramybę? Kokie komplimentai paperka Kariną? Ar Saulius – griežtas mokytojas? Straipsnio tęsinį skaitykite sausio mėnesio „Galoje“.
Taip pat žurnale: pokalbis apie gyvenimišką išmintį Algimanto ir Editos Čekuolių svetainėje, vizitas Jurgos Karčiauskaitės-Lago galerijoje, interviu su Gyčiu Ivanausku apie jo talento horizontus, Aistės Stonytės santykiai su televizijos žiūrovais. Be abejo, rasite ir naujienų apie užsienio žvaigždžių gyvenimą: kas paskatino Angeliną Jolie susitaikyti su uošviais, ir kaip po skyrybų su vyru jaučiasi Jennifer Lopez? Tai ir daug kitų įdomybių - sausio mėnesio „Galoje“.