Ekstravagantiška, pritrenkianti atvirumu, seksualumu, o neretai ir brutalumu britų dizainerio Alexanderio McQueeno mada patiko ne visiems. Bet dizaineriui buvo nusispjauti į kritiką ir tokio pobūdžio pokalbius jis dažnai baigdavo siųsdamas pašnekovus velniop.

2010 metų vasario 11 dieną jį rado pasikorusį prabangiuose savo namuose Londone. Kitą dieną jis turėjo laidoti motiną. Po kelių dienų Londono mados savaitėje turėjo būti demonstruojama naujausia jo kolekcija. Po mėnesio A. Mcqueenui būtų suėję 41 metai...

Britų laikraščiai rašė, kad šalia buvo rastas atsiprašymo raštelis, tačiau jo turinys taip ir liko neatskleistas. Kalbant apie tragedijos priežastis dažniausiai buvo minima depresija, apėmusi motinos netekties prislėgtą vyrą, ir narkotikų bei migdomųjų perdozavimas. Spaudoje ieškota sąsajų su dar viena mirtimi 2007 metais, kai savo noru iš gyvenimo pasitraukė artima jo draugė, žinoma žurnalistė ir stiliaus ikona Izabella Blow. Dizaineris sunkiai pergyveno šį praradimą, nes Izabella atliko lemiamą vaidmenį A. McQueeno istorijoje.

Ši istorija prasidėjo 1969 metais, kai pilkame Londono darbininkų kvartale Stepney daugiavaikėje McQueenų šeimoje gimė dar vienas berniukas Lee. Jo tėvas Alexanderis dirbo taksistu, motina Joyce buvo tradicinė namų šeimininkė. Lee turėjo tapti taksistu, blogiausiu atveju – elektriku, bet tik ne dizaineriu: negirdėtas dalykas, kad šeimoje iš Rytų Londono atsirastų dailininkas! Tad į palinkusį prie eskizų berniuką tėvai žiūrėjo kreivai. McQueenas vėliau juokavo: „Šeimoje buvau rožinė avis.“ „Avis“ buvo stora, nerangi ir nepasitikinti savimi, tačiau užsispyrusi – Lee norėjo būti tik drabužių modeliuotojas. Žinant nesukalbamą McQueeno būdą, nenuostabu, kad atkalbėti jo niekam nepavyko. Po įprasto kivirčo su gimdytojais niekam nežinomas šešiolikmetis Lee metė mokyklą ir išėjo iš namų ieškoti laimės į Savile Row, Londono gatvę, garsėjančią brangiausiais vyriškų drabužių ateljė. Jo pirmoji darbo vieta buvo dirbtuvės „Anderson & Shepherd“, čia buvo atliekami užsakymai aukščiausio rango figūroms.

Lee dirbo siuvėjo padėjėju, tačiau darbas buvo atsakingas – tarp ateljė klientų buvo ir Michailas Gorbačiovas, ir princas Charlesas. Čia būsimas dizaineris pirmą kartą parodė politinį nekorektiškumą: princui Charlesui skirto švarko vidinėje siūlėje McQueenas prikeverzojo nešvankybių. Po šio incidento jaunuolis perėjo dirbti į kitą ateljė, vėliau – į teatro dirbtuves. Čia išmoko kirpti ir siūti drabužius pagal originalius 16 a. lekalus ir tai turėjo stiprią įtaką tolesnei kūrybai. Tuo pačiu metu jis mokėsi Šv. Martyno meno koledže. Jo diplominis darbas buvo kolekcija „Jack the Ripper Stalks His Victims“, įkvėpta statybininkų ir mėsininkų. Publikai buvo pademonstruotos slenkančios nuo klubų ir atveriančios sėdynę iki pat skyrimo kelnės, purvini aptaškyti krauju odiniai marškinėliai, švarkai su į audinį įaustais žmonių plaukais. Kolekcija patiko ne visiems, tačiau stiliaus ikona ir drabužių kolekcininkė I. Blow išpirko ją visą – Izabella vadino save „kiaule, gebančia ieškoti triufelių“. Leidinio „Tatler“ redaktorė užuosdavo talentus ten, kur, atrodytų, jų negalėjo būti: ji atrado storuliukę Sophie Dahl ir pavertė ją garsiu modeliu, Philipą Treacy – visų geidžiamu skrybėlių meistru. A. McQueenas buvo jos „auksinis triufelis“. Izabella tapo jo drauge, mūza, viešųjų ryšių atstove. Kitą rytą po diplominės kolekcijos pristatymo jaunuolis Lee atsibudo garsus – jis tapo dizaineriu Alexanderiu McQueenu.

Alexanderiui sekėsi su mokytojais. Dirbdamas su japonų dizaineriu Koji Tatsuno, o vėliau – su Romeo Gigli jis mokėsi dviejų mados polių – Rytų ir Vakarų. Iš dviejų mados kultūrų Alexanderis išrado savo principą – kūrybinis atlikimas elegantiška forma. Suvokęs mados gamybos technologijas ir rinkodarą jis sukūrė ženklą „Alexander McQueen“ ir pristatė Londono mados savaitėje. Nuo tada, 1994-ųjų, McQueenas kūrė kaip laisvas menininkas ir kiekvienas jo drabužių demonstravimas virsdavo spektakliu, o kartais – politine manifestacija. Jis įvyniodavo manekenes į celofaną, dekoruodavo švarkus automobilio padangų žymėmis, išleisdavo ant pakylos juodaodes manekenes, papuoštas antrankiais, darydavo modeliams groteskinį makiažą ir naudojo silikoninius įdėklus, iškreipiančius jų kūnus. Vieną sezoną jis sukneles išvoliojo purve ir aplipdė negyvais skėriais. Taip buvo iliustruota nelaimė, tapusi bado Afrikoje priežastimi. Kitą sezoną jis kolekciją demonstravo bažnyčioje ir ten pat pareiškė, kad religija – visų karų pasaulyje šaltinis. Vienas skandalingiausių to meto McQueeno šou buvo kolekcijos „Highland Rape“ pristatymas. Kruvini tvarsčiai, besidriekiantys iš po drabužių, simbolizavo 18 a., kai britai užkariavo Škotiją. „Kai pradėjau demonstruoti kolekcijas, siekiau žurnalistams parodyti, ko jie visai nenorėjo matyti, – kraują, badą, nepriteklius, – sakė A. McQueenas viename interviu. – Kai žiūriu į mados atstovus tamsiais akiniais ir brangiais apdarais, suprantu, kad jie neturi supratimo, kas dedasi pasaulyje. Jų interesai apriboti mados. Aš noriu parodyti jiems kitą gyvenimo pusę. Tegul jie nekenčia manęs už tai, bet žinosiu, kad sužadinau nors tokius jausmus.“ Jo skandalingos kolekcijos ne tik atverdavo akis ir žadindavo jausmus – jos buvo laiptai į mados Olimpo viršūnę: mados „infant terrible“ (liet. „siaubingas vaikis“) pramintas Alexanderis keturis kartus tapo britų metų dizaineriu.

1996 metais A. McQueenas tapo mados namų „Givenchy“ meno direktoriumi. Tačiau prancūzai taip ir nepriprato prie jo politizuoto stiliaus. Žurnalistai jį kritikavo už ryškiai išreikštą „nacistinį“ kūno kultą, atsiradusį „Givenchy“ kolekcijose, valdininkai kaltino mados pasaulio taisyklių nepaisymu, o Aukštosios mados federacija vos neišbraukė jo iš narių sąrašų – jis išdrįso parodyti kolekciją žurnalistams anksčiau nei pačiai federacijai! Nors A. Mcqueenas kritikus siuntinėjo velniop, šio etapo darbų negalima vadinti itin vykusiais: istorinis „Givenchy“ palikimas spaudė dizainerį į juodos-baltos elegancijos rėmus ir jam buvo akivaizdžiai ankšta. 2001 metais pasibaigus sutarčiai su „Givenchy“ A. Mcqueenas pasirašė kitą – su koncernu „Gucci Group“ ir pardavė jam 51 proc. savo mados namų akcijų. Jis tapo savo paties prekių ženklo „Alexander McQueen“ meno direktoriumi be finansinių apribojimų. Tai suteikė kūrybinę laisvę, ir iki 2008 metų „siaubingas vaikis“ Alexanderis ne tik padidino ženklo pelną, bet ir atidarė butikų tinklą nuo Los Andželo iki Beiruto.

Tarp ištikimų jo klienčių buvo garsios moterys, pasižyminčios ekstremaliu stiliaus pojūčiu, – Izabella Blow, Bjork, Lady Gaga, Daphne Guinness, Sarah Jessica Parker, Kate Moss. Visos jos priklausė nedidelei dizainerio draugų grupei – su jomis jis galėjo atvirauti ir būti tiesiog romantiškas chuliganas Lee. Nepaisant sielų artumos ir įvairių gandų apie jo santykius su šiomis moterimis, McQueenas atvirai skelbė homoseksualinę savo orientaciją. 2000 metais įvyko didžiulės Alexanderio ir kino operatoriaus George Forsytho vestuvės. Neoficiali ceremonija buvo surengta prie Ibisos krantų Gambijos princui priklausančioje jachtoje. George‘as mėgo pasakoti apie jųdviejų bendrą gyvenimą: „Mes skraidėme į Paryžių privačiu lėktuvu vien norėdami išgerti kelis kokteilius, pietavome Ispanijoje, linksminomės Amsterdamo klubuose. Mus kvietė į vakarėlius, kur dalyvavo tik garsūs žmonės, ir tarp kokaino kalnų tryško brangiausio šampano fontanai.“

Deja, besiplėšantis tarp darbo savo studijoje ir madingų klubų A. McQueenas daug dažniau būdavo priverstas būti Alexanderiu – sugadintu bohemiškos aplinkos vaikiu nei romantiškuoju Lee, mėgstančiu žiūrėti į žvaigždes nuo savo namo stogo ir kolekcionuoti atvirukus iš Niujorko... Jis iš tikrųjų daug dirbo. Kartą A. McQueenas atvyko į savo kolekcijos pristatymą Maskvoje, bet po valandos jau turėjo skubiai skristi atgal. Jis nežinodavo, kas bus rytoj, – būdavo neįmanoma planuoti dieną dirbant tokiu intensyviu grafiku. Į klausimus apie ateitį dizaineris atsakydavo: „Pasaulis tokiu pavidalu, kaip dabar, neturi ateities. Bandykime išgyventi nors šiandieną.“ Jis bandė, tik kartą jam nebepavyko.

Prekės, paženklintos vardu „Alexander McQueen“, – brangios. Tačiau jausmai ir įspūdžiai, kuriuos sukeldavo autorius savo kolekcijų istorijomis, buvo prieinami visiems. Blogiukas maištavo, vienu metu stebėjo realųjį pasaulį ir atspindėjo irealųjį. Tarsi iliuzionistas jis deformavo ir keitė žmogaus kūną, jungė bjaurius ir gražius dalykus, panardindavo žiūrovus į tamsą, įteigdavo baimę ir susižavėjimą. Dailininkas agresyviam išoriniam pasauliui skelbė ultimatumą. Pasaulis, aišku, neįlinko, o palūžęs dailininkas išėjo pirma laiko.