SPA terminas – lotyniškojo posakio „sanitas per aqua“ (liet. sveikata per vandenį) santrumpa. Daugelį amžių žmonės vandeniu malšino troškulį, gydė ligas, prausėsi. Dar ir šiandien daugelyje kultūrų prausimasis neapsiriboja vien kūno švara, tačiau turi gilias religines, terapines, simbolines ir net psichologines prasmes.
Pirmieji, susieję vandenį ne tik su kūno švara, bet ir su malonumu, buvo senovės romėnai. Vanduo jiems buvo tarsi ilgaamžiškumo eliksyras, leidęs sulaukti garbingo senyvo tuo metu amžiaus, siekusio net 55 metus…

Vietos, skirtos vandens teikiamoms kūno ir sielos glamonėms, pavadintos thermae (liet. termomis), ėmė sparčiai plisti visoje Senovės Romos teritorijoje daugiau nei prieš 2 000 metų. Tokio toliaregiško projekto autorius – Romos imperatorius Markas Vipsanijus Agripa. Valdovas, ko gera, ir pats negalėjo įsivaizduoti, kad jo sumanymas ne tik duos pradžią šiuolaikinei SPA industrijai, bet ir suteiks puikią galimybę to meto inžinieriams tobulinti vandens tiekimo sistemas, palaikys taikų bendravimą tarp turtingų ir vargšų, paskatins tolesnius imperatorius įsitraukti į tikras prestižo varžybas kuriant didesnes ir prabangesnes termas.

Nedidelės, vos 100 metrų ilgio ir 120 metrų pločio, pirmosios termos buvo prieinamos visiems: moterims ir vyrams, vietos gyventojams ir svetimšaliams, turtingiems senatoriams ir neturtingiems vergams. Tai buvo vieta, kur už simbolinį mokestį (dabartinius 30 Lietuvos centų), o dažnai ir visai nemokamai žmonės susirinkdavo ne tik praustis, bet ir praleisti laisvalaikį: sportuoti, maudytis, atsipalaiduoti, apsilankyti restorane, bibliotekoje, parduotuvėje ar net teatre. Visoje Senovės Romos teritorijoje buvo priskaičiuojama daugiau nei 900 termų.
Pora tūkstantmečių atgal

Kokios buvo tos termos ir kaip buvo priimta jose elgtis, leidžia suprasti išlikę senoviniai dokumentai, atskleidžiantys daugybę pikantiškų smulkmenų.
Termose lankytis galėjo visi norintieji. Pagal visuotinį nerašytą susitarimą rytais jose susirinkdavo moterys, o vakarais – vyrai. Tik vienuoliai turėdavo pasirūpinti specialiais leidimais, kuriuos, 1216 metų rašytiniais duomenimis, vienuolyno vyresnybė išduodavo nenoriai.
Dideli apsinuoginusių žmonių susiėjimai abiem pusėms keldavo įvairių emocijų. Turėjo praeiti dar trys šimtai metų, kol norėdami išvengti dviprasmiškų situacijų ir siekdami apsaugoti moterų padorumą Senovės Romos valdytojai nusprendė, kad visi termų lankytojai privalo intymumą prisidengti medžiaga.
Nuogumo problema išsisprendė savaime, kai buvo imtos statyti didelės termos, kuriose vienu metu lankytis galėjo net iki 6 000 žmonių. Tokiose termose tiek vyrai, tiek moterys turėdavo atskirus įėjimus ir patalpas, o įeiti ar išeiti galėdavo kada panorėję.
Apodyterium buvo pirmoji patalpa, kurioje į termas atėję žmonės turėdavo nusirengti ir palikti visus asmeninius daiktus. Patalpa buvo bendra visiems, o paliktų daiktų saugumu rūpinosi specialus prižiūrėtojas capsarius. Prižiūrėti didelį nusirengimo kambarį ir išvengti vagysčių vienam žmogui buvo nelengva, todėl pasiturinčius Senovės Romos gyventojus į termas visada lydėdavo vergai, kuriems būdavo griežtai prisakoma neužmigti saugant šeimininkų turtą. Atėjus be vergo palydos tokias paslaugas buvo galima nusipirkti už nedidelį mokestį. Neturtingi termų lankytojai tokių problemų neturėjo. Ilgapirščių menkos vargšų drapanos tiesiog nedomino.

Antroji patalpa, kurioje nepriklausomai nuo užimamos padėties ar turtų privalėjo aplankyti visi, vadinta le latrinae (išvietė). Dideli jokiomis pertvaromis neatskirti tualetai, kuriuose vienas šalia kito atsisėsti galėjo net iki 100 žmonių, buvo aprūpinti nuolat priešais sėdinčiojo kojas tekančiu vandeniu. Vanduo buvo skirtas praskalauti ant pagalio pritvirtintai kempinei, kuri atstojo tualetinį popierių. Tokia realybė sunkiai įsivaizduojama šiuolaikinių SPA lankytojams. Aišku, oras toje vietoje rožėmis nekvepėjo.

Po privalomų nusirengimo ir nusilengvinimo procedūrų kiekvienas žmogus galėdavo laisvai pasirinkti, kur eiti ir ką veikti. Norintieji sportuoti rinkdavosi spheristerium (sporto salę). Joje senovės romėnai galėdavo bėgioti, kilnoti svarmenis, eiti imtynių ar žaisti. Tiesa, kartais įsiaudrinę vyrai keldavo šiokį tokį triukšmą, nes yra išlikę romėnų filosofo Luciuso Annaeuso Senecos nusiskundimų dėl garsiai reiškiamų jausmų. Tačiau bendra atmosfera sporto salėje visada būdavo draugiška ir niekas rimtai nesivaržydavo, nes vyrai į termas susirinkdavo pirmiausia pailsėti ir smagiai praleisti laiko. Net didžiuliai vandens baseinai buvo skirti tik ramiai mankštintis ir bendrauti, o ne plaukioti.

Nemėgstantieji ar nenorintieji sportuoti eidavo į šalia sporto salės esančias sudatorium patalpas, atitinkančias šiuolaikinę sauną. Specialios po grindimis įrengtos krosnys, kurias ištisą parą kūrendavo samdyti vergai ir garus leidžiantys vamzdžiai, leisdavo kaip reikiant išprakaituoti. Dėl karščio ir šalčio kaitos termose visi lankytojai pėdas apsisaugodavo specialiais mediniais sandalais.

Pasimankštinę ar išprakaitavę termų lankytojai pereidavo į tepidarium patalpą, kurioje gaubiami malonios šilumos atsipalaiduodavo ir pasiruošdavo kūno švarinimosi procedūroms. Erdvūs tepidarium kambariai stebino ištaigingomis dekoracijomis, malonia muzika ir paslaugiais vergais. Už nedidelį mokestį jie senovės romėnų kūnus prausdavo, depiliuodavo ir masažuodavo. Prie gerai savo darbą išmanančių vergų nusidriekdavo net eilės. Laukti vertėdavo, nes svarbiausios prausimosi priemonės buvo odą sausinantys buko pelenai, pemza ir strigile vadinamas ilgas lenktas gerai išgaląstas peilis. Juo nugramdydavo pasenusią odą, suragėjimus ir susikaupusius nešvarumus.

Strigile peilio prireikdavo ir depiliuojant. Kūnus kruopščiai depiliuodavo ir vyrai, ir moterys. Itin svarbu būdavo depiliuotis pažastis – jose neturėdavo likti nė plaukelio. Taip paruoštą kūną vergai paslaugiai įtrindavo kvepiančiais ir odą minkštinančiais aliejais iš Rytų šalių bei Egipto. Ypač vertinama buvo mira ir migdolų aliejus.

Švarūs, depiliuoti ir kvepiantys žmonės pereidavo į calidarium vadinamą patalpą. Karšto vandens vonios ir garų kamuoliai palengvindavo kvapniųjų aliejų susigėrimą į kūną, atpalaiduodavo ir leisdavo maloniai bendraujant megzti naudingas pažintis, aptarti reikalus ar tiesiog ramiai ilsėtis.
Apsilankymas termose baigdavosi frigidarium salėje. Tai buvo visiškai nešildoma, bet didžiausia ir prabangiausia termų patalpa. Gilus šalto vandens baseinas leido plaukiojant atgaivinti įkaitusį kūną, o atvėsus dar kartą išsitepti kvapniaisiais aliejais, pasinaudoti barzdaskučio paslaugomis, susišukuoti ar pasigražinti veidą.

Frigidarium salėse lankytojai galėjo grožėtis marmuro plokštėmis dengtomis grindimis ir sienomis, didžiulėmis įspūdingomis statulomis, lipdiniais, mozaikomis, vitražais… Beveik visose termų patalpose grodavo muzika, buvo vaidinamos nedidelės teatro scenos, skaitomos eilės, diskutuojama, žaidžiama kauliukais. Netrūko ir atsineštinių vaišių: gausiai liedavosi vynas, gaivieji gėrimai, buvo valgoma riešutų, vaisių, kumpių, sūrių, kiaušinių…

Diena, praleista termose, buvo tarsi mažytė šventė, kurią sau leisti galėjo kiekvienas Senovės Romos gyventojas. Senatoriams tai buvo puiki proga iš pirmų lūpų išgirsti vargingiausio visuomenės sluoksnio problemas, kurias galėdavo tuoj pat ir aptarti su kitais besiilsinčiais valdžios vyrais. O paprasti žmonės ne tik džiaugdavosi proga nusiprausti, bet ir galimybe nors retkarčiais prisiliesti prie didžiojo meno: muzikos, teatro, knygų.

Ilgus amžius termos saugojo senovės romėnus nuo ligų ir neleisdavo kilti vidaus nesklandumams. Termų era baigėsi griuvus Romos imperijai: sunaikinta vandentiekio sistema, išvogtos ir sugriautos termos. Tačiau idėja išliko. Sustiprėjusi ji atkeliavo iki mūsų dienų ir pavirto šiuolaikinėmis SPA. Įdomu, ar pasikeistų mūsų gyvenimas, jei kartą per savaitę visos Lietuvoje esančios SPA duris lankytojams atvertų nemokamai?