Galop Malika pasuko iš pagrindinės gatvės ir pasiekė gydytojo kabinetą pirmame aptriušusio pastato aukšte. Ant tų pačių betoninių grindų ir po vienomis žemomis lubomis čia glaudėsi kelios krautuvės. Virš krautuvių, atskirti dviem ar trim rusvų akmenų eilėmis, buvo įrengti butai su balkonais. Džiaugdamasi, kad pagaliau yra viduje ir gali akimirką atsipūsti, Malika pasisveikino su gydytoju, kuris, išgirdęs durų trinktelėjimą, išėjo iš apžiūros kambario.
– Mano sūnus karščiuoja, įtariu, jis gali sunkiai sirgti, – išpoškino ji. – Atnešiau jį čia iškart, kai tik galėjau.
Gydytojas, pagyvenęs vyras, kurio paslaugomis Malikos vyro šeima naudojosi daugybę metų, jai maloniai nusišypsojo ir tarė:
– Viskas gerai, tiesiog prisėskite. Ilgai neužtruksiu.
Malika pasodino sūnų ant medinės kėdės tamsiame tuščiame laukiamajame, o pati ėmė vaikštinėti pirmyn atgal bandydama nusiraminti. Paskui paglostė sau pilvą ir giliai įkvėpė. Mažasis Hoseinas buvo išblyškęs, jo akys atrodė stiklinės ir neraiškios. Malika jį stipriai apkabino ir priglaudė prie savęs.
Staiga ją privertė krūptelėti triukšmas lauke. Malika pašoko nuo kėdės ir puolė prie lango. Virš gatvės kabojo pilki debesys, pritemo. Tai, ką pirmiausia pastebėjo Malika, buvo žvilgantis tamsus visureigis. Jis atrodė naujas, bent jau tikrai naujesnis už daugelį automobilių, važinėjančių Kabulo gatvėmis. O tada ji pamatė tris vyrus, stovinčius prie visureigio. Jie buvo su aukštais, stipriai susuktais turbanais, o rankose turėjo rykštes, primenančias dirigento lazdelę. Malika suvokė tik tiek, kad tomis rykštėmis jie kažką plakė.
Tada ji nustėrusi suprato, kad tai, kas gulėjo ant grindinio priešais juos, buvo moteris. Susmukusi viduryje gatvės ir susirietusi į kamuolį, ji bandė apsiginti nuo smūgių. Tačiau vyrai nesiliovė. Malika girdėjo šiurpiai pliaukšint rykštes, kai vyrai jomis vis čaižė ir čaižė bejėgę moterį, – per nugarą, per kojas.
– Kur tavo čadra? – suriko aukai vienas jų, virš galvos iškėlęs ranką su rykšte ir pasirengęs vėl kirsti. – Kodėl neprisidengusi? Kokia tu moteris, jei vaikštai šitaip atrodydama?
– Liaukitės, – maldavo moteris. – Prašau pasigailėti. Aš nešioju skarą. Neturiu čadros. Iki šiol mums nereikėjo jų vilkėti!
Ir ji ėmė raudoti. Malikos akys pritvinko ašarų. Instinktai ją vertė bėgti į gatvę ir gelbėti vargšę moterį nuo užpuolikų, tačiau racionalus protas žinojo, jog tai neįmanoma. Jei pasirodys, ją taip pat gali primušti. Šiems vyrams nieko nereikštų išplakti nėščiąją, pamanė Malika. Be to, ji privalo rūpintis savo sergančiu vaiku. Tad Malika bejėgiškai stovėjo prie lango, klausėsi moters aimanų ir šluostėsi ašaras.
– Manai, galios ankstesnė tvarka?! – suriko kitas vyras. Jo akys, kaip įprasta talibų kariams, buvo apibrėžtos juodais dažais. – Čia tau ne Nadžibula ir ne mudžahedai, – pridūrė jis, dar kartą kirsdamas rykšte. – Mes gyvename pagal šariatą, islamiškąjį įstatymą, ir jis dabar yra visos šalies įstatymas. Tai tau bus perspėjimas.
Galop vyrai sulipo į automobilį ir nuvažiavo. Moteris svirduliuodama nuo grindinio pakėlė savo rankinę ir lėtai nušlubčiojo gatve.
Malika atsigręžė į Hoseiną. Susmukęs kėdėje, jis tyliai dejavo. Drebančiomis rankomis Malika suėmė jo mažus pirštelius. Kaip ir toji sumušta moteris, ji priklausė kartai moterų, niekada nenešiojusių čadrų. Jos augo sostinėje prabėgus daug laiko nuo tada, kai XX a. Šeštajame dešimtmetyje ministras pirmininkas Mohamadas Daudas Chanas paskelbė potvarkį, leidžiantį moterims laisva valia atsisakyti čadrų. Dar trisdešimčia metų anksčiau tokią reformą nesėkmingai bandė vykdyti karalius Amanula Chanas, tačiau viskas pasikeitė tik 1959-aisiais, paties ministro pirmininko žmonai šalies nepriklausomybės šventės ceremonijoje pasirodžius su skara, o ne su čadra. Šis vienintelis pribloškiamas žingsnis reiškė kultūrinį posūkį sostinės tradicijose. Kita Kabulo moterų karta žengė į gyvenimą tam, kad taptų mokytojomis, gamyklų darbininkėmis, gydytojomis ir valstybės tarnautojomis. Jos ėjo dirbti grakščiai prisidengusios galvas, atvirais veidais. Iki šios dienos daugeliui jų nebuvo jokios priežasties nešioti ar net turėti močiučių kartos drabužių.
Staiga banga vėl atsirito. Dabar moterys nieko kita neišmanančių valdančiųjų bus verčiamos rengtis taip, kaip niekada nesirengė, ir gyventi taip, kaip niekada negyveno. Ar ir jos laukia tas pats, kai išeis iš gydytojo kabineto, klausė savęs Malika. Kaip ji saugiai pargabens namo Hoseiną ir parsigaus pati? Jai suspaudė širdį. Jos skara nebuvo mažesnė už sumuštos moters skarą, tačiau ar ji pakankamai didelė, kad uždengtų visą veidą ir kareiviams įrodytų jos dievobaimingumą?
Malika dar stipriau priglaudė Hoseiną – dabar ji turėjo raminti net tik jį, bet ir save.
Tuo metu sugrįžo gydytojas.
Po greitos, bet kruopščios apžiūros jis Maliką patikino, jog nėra nieko rimta. Liepęs duoti vaikui daug skysčių ir išrašęs receptą, gydytojas palydėjo Maliką į laukiamąjį. Prie paradinių durų ji sustojo ir tarė:
– Gydytojau, ar aš galėčiau čia pabūti dar kelias minutes? – Ir smakru rodydama į Hoseiną, snaudžiantį jai ant rankų, pridūrė: – Man reikia šiek tiek pailsėti prieš jį nešant namo.
Malika nenorėjo kalbėti apie tai, ką neseniai matė, tačiau tas vaizdas ją slėgė it akmuo. Jai reikėjo sugalvoti, kaip saugiai išsisukti iš situacijos.
– Žinoma, – atsakė gydytojas. – Būk tiek, kiek norėsi.
Malika mindžikavo laukiamajame ir melsdamasi prašė pagalbos. Ji negalėjo pasirodyti gatvėje be čadros, tai buvo visiškai aišku, tačiau neišmanė, kur ją gauti. Staiga jos širdis suspurdėjo. Pro langą Malika pamatė Sorają, jos vyresniojo sūnaus pradinės mokyklos mokytoją. Ji gatve žingsniavo gydytojo kabineto link. Malika iš tolo atpažino ryžtingą mokytojos eiseną, o paskui išvydo ir jos veidą, šmėkštelėjusį iš po tamsios skaros. Abiejose rankose ji nešėsi po pirkinių krepšelį. Malika nubėgo prie durų ir įsitikinusi, kad talibų niekur nematyti, jas atsargiai pravėrė.

Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius